Apie gražuolius Valãkampius dažnai girdėdavau dar vaikystėje, kai mano dviračio ratai net nebuvo lietę Vilniaus grindinių ir žvyrkelių. Jau nuo seno vilniečiai mėgdavo čia lankytis bei geru žodžiu apie šią vietovę atsiliepti. Ir ne veltui. Tikrai yra čia kur akis ir dviratį paganyti. Kaip jau yra įprasta šiais laikais, kiekvieną naują aprašomą maršrutą po Vilnių galiu sau leisti pradėti/pabaigti kokio nors kito mano aprašyto maršruto pradžios/pabaigos vietoje. Taip ir šį kartą: Valakampių – Turniškių maršrutą pradedu maždaug ten, kur prasideda/baigiasi (i) Jeruzalės – Verkių, (ii) Saulėtekio – Kairėnų ir (iii) Antakalnio – Šveicarijos maršrutai, – ties Antakalnio žiedu esančiame plokštelių turguje (visi mano aprašyti maršrutai sužymėti žemėlapyje, kurį rasite čia). Nuo plokštelių turgaus važiuoju pro Spalvotuosius šaltinius ir karstyklių parką link Lizdeikos g. viaduko per O. Milašiaus gatvę. Pravažiavęs viaduku, atsiduriu Valakampiuose. Suku į pirmąjį upės link vedantį takelį, kuris pasibaigia šašlykais kvepiančiame vilniečio, atvykusio iš Artimųjų ar Viduriniųjų Rytų, kieme. Prieš įvažiavimą į tą kiemą dešinėn palei upę suka pėsčiųjų – dviračių takas, suku ir aš. Žemėlapis sako, kad tik pasukus į tą dviračių taką, galima pamatyti Valakupių atodangą. Bet aš atodangos nepamačiau, tik diedulį sėdintį ant mažo suolo.
Jūs atidžiau patyrinėkite žemėlapį ir paieškokite tos atodangos ne tik jame, bet ir realybėje. Gal ten kokia Pūčkorių atodangos sesuo dvynė Nerin neria. Nors abejoju.
Už atodangos (ar diedulio suolo) pamynę kelis šimtus metrų, atsidursite Pirmajame Valakampių paplūdimyje. Čia tiek pramogų ir linksmybių, kad net šokinėti norisi. Turite laiko – pasismaginkite.
Per viso didelio paplūdimio, žaidimų, piknikų aikštelių teritoriją eina žvyro takas, tinkamas ir dviračiu minti. Už Pirmųjų Valakampių takas neria į krūmus ir palei Nerį vingiuoja dailių namų kiemų pašonėje. Jei suradę kokį žvejų išmintą takelį, pasuksite link upės, kitoje jos pusėje pamatysite Trinapolio bažnyčią ir vienuolyną.
Numynę apie kilometrą nuo Pirmojo Valakampių paplūdimio, atsidursite Atrajame. Čia pramogų ir linksmybių jau mažiau, bet yra. Nors sporto aikštelės – nebe europinės, o sovietinės, gelbėtojas – nebe raudonkelnis Mičas, bet, geriausiu atveju – greta besimaudantis Ženia, nuotaika – vis tiek puiki. Kitoje Neries pusėje medžiuose matyti Verkių malūnas, o ant kalvos – Verkių parkas ir dvaro rūmai (jų nematyti, bet žinau, kad jie ten yra).
Nuo Antrųjų Valakampių norintieji paminti šunkeliais gali važiuoti palei upę. Tiems, kam labiau prie širdies asfaltas, sukite tiesiai į asfaltuotą Meškeriotojų gatvę. Važiavusieji palei Nerį, į Meškeriotojų gatvę išlysite toje vietoje, kur tvoros ir kitokios kliūtys jau nebeleis važiuoti palei upę (aš tai padariau už nedidelio senovinio namuko, su Vilniaus krašto raštų motyvais padabintomis langinėmis, įsispraudusio tarp nekuklių palocių). Meškeriotojų gatve pavažiavę apie kilometrą, pasieksite Valakupių gatvę, joje – kairėn ir iš karto – dešinėn į Grybautojų gatvę (argi ne puikūs pavadinimai – „Meškeriotojų“, „Grybautojų“? Jeigu dar būtų ir „Dviratininkų“ gatvė, tai Valakampiai tikru rojum Lietuvoj vadintis galėtų. Deja, mano žiniomis, vienintelė Lietuvos gatvė, turinti „Dviratininkų“ pavadinimą yra Narėpuose, Karmėlavos sen., Kauno r. sav.). Grybautojų gatve užkilę įkalnėn, sukite į kairę, į Turniškių gatvę.
Daugeliui girdėta Turniškių gatvė atsiremia į tvorą, už kurios tarpukariu pradėtos statyti ir nepabaigtos Turniškių hidroelektrinės pradėtuose ir pabaigtuose administraciniuose pastatuose įrengtos esamų ir buvusių valstybės vadovų rezidencijos. Aplink tvora aptvertą teritoriją išsimėtę keli, matyt, sovietmečiu sulipdyti daugiabučiai, keli alytnamiai, neaiškių garažų – sandėliukų eilė. Į tai, kas už tvoros, pažvelgiau tik iš paukščio skrydžio kompiuterio ekrane.
Prieš tvorą sukau dešinėn link kotedžų ir teniso kortų, tuomet pro tuos sovietmečiu dvelkiančius daugiabučius ir alytnamius. Vienas iš alytnamių pasidabinęs nedraugiškos kaimyninės valstybės vėliava, matyt, šnipinėja už tvoros įsikūrusius mūsų valstybės vadovus. Kiti alytnamiai be vėliavų ir liūdni kaip apleistos fermos Lietuvos kaime – nebešurmuliuoja aplink įraudę, šventiškai nusiteikę sovietiniai nomenklatūrininkai.
Jeigu toje vietoje, kur ties dviem bokštais – mūriniu ir metaliniu – Turniškių gatvė šakojasi į dvi, pasuksite kairiau, nusileisite iki Neries ir neaiškios paskirties garažų – sandėliukų. Gal čia sovietmečiu stovėjo nomenklatūros Volgos. Už tų metalinių garažų stovi ir tradicinis sovietinės valdžios gerovės atributas – didžiulė mūrinė pirtis ant upės kranto, kurioje kažkadais, matyt, stalai linko nuo keptų paršų, įdarytų karpių, baltos mišrainės ir degtinės.
Jeigu prie upės nesileisite ir ties bokštais nuvažiuosite dešiniau, atsiremsite į tvorą, kažkada juosusią daug didesnę teritoriją, nei dabartiniai keli užtvoriniai Turniškių hektarai. Tą tvorą aš įveikiau žemiau užfiksuotu būdu ir asfaltuotu miško takeliu nuvažiavau link Turniškių sodų.
Tiek važiavusieji pasižiūrėti pirtelės šalia upės, tiek tie, kurie lipote per tvorą, susitiksite maždaug ties Turniškių sodais, pro kuriuos link Nemenčinės plento eina pagrindinė Turniškių gatvės atšaka. Atvažiavę iki Nemenčinės plento jau galite sukti link miesto ir minti dviračių taku, einančiu plento kairėje (žiūrint link miesto centro). Tie, kas dar nenorite namo, galite praminti Valakupių klonio geomorfologinio draustinio miško takais arba paieškoti Baniškių pilkapyno, kuris yra kitoje Nemenčinės plento pusėje ir kurio aš neradau (jo vieta pažymėta įrašo pradžioje matomame žemėlapyje). Nuo Baniškių link miesto galite grįžti pro Aukštagirio geomorfologinį draustinį, kur žiemą driekiasi Snaigės žygių trasos. Važiuodamas nuo Baniškių ir dar kartą kirtęs Nemenčinės plentą aš parmyniau į Valakampius. Ten kiekviena gatvė rami, graži ir tinkama minti dviratininkams. Link Valakupių tilto ir maršruto pradžios/pabaigos taško (plokštelių turgaus) parmyniau Žuvėdrų gatve.
Maršruto žemėlapis čia. Bendraukime ir Facebook.com/DviraciuPoVilniu.
